Šeštasis pojūtis | Paslapties langas
607
post-template-default,single,single-post,postid-607,single-format-standard,qode-quick-links-1.0,ajax_fade,page_not_loaded,,qode-title-hidden,qode_grid_1300,footer_responsive_adv,qode-theme-ver-11.2,qode-theme-bridge,wpb-js-composer js-comp-ver-5.2.1,vc_responsive

Paslapties langas

Netrukus bus metai, kai mano rytinis maršrutas vyksta tuo pačiu laiku ir tuo pačiu keliu. Ir aš laukiu savo rytinio kelio dėl gan keistos priežasties – Paslapties lango (taip jį pavadinau dėl vienos aplinkybės  – langas yra dviaukščiame name, kuris stovi leidžiantis nuo kalno, maždaug įpusėjus nusileidimą. Dėl tokios namo padėties aš matau tik šviečiantį langą, ypatingai įdomia šviesa ir šviestuvus apraizgytus daugybe laidų). Važiuoju gana anksti, todėl šviesa lange, ir dar tokia neįprasta, iš karto išsiskiria bendrame kontekste. Ypatingai ta šviesa vilioja, įtraukia mane savo mistiškumu dabar, žiemą, kai rytai būna tamsūs, o jeigu dar sninga – krentančių snaigių ir paslapties lango aura mane pasiglemžia, nors ir kelioms minutėms. Iš pradžių tai buvo tiesiog langas, kuris ilgainiui tapo mano susidomėjimų objektu. Kiekvieną kartą važiuodama galvojau ir norėjau pamatyti daugiau nei šviesą su šviestuvais laidų raizgalynėje. Bet, kad ir kaip stengčiausi suvokiau, kad nei kiek nepasistūmėjau į priekį, išskyrus tai, kad langas, kad ir koks nuogas būtų be užuolaidų dėl per aukštų lubų neįsileidžia svetimų žmonių, tokių kaip aš, į savo šviesą, neatskleidžia savo paslapties ir neleidžia pamatyti nieko daugiau…

Ilgainiui ėmiau vis dažniau užduoti sau paprastą klausimą: bet ar aš iš tikrųjų norėčiau sužinoti, įminti ar atskleisti antrame aukšte šviečiančio lango paslaptį. Sužinoti, galbūt kažką labai paprasto, kasdieniško ir nieko įdomaus nereiškiančio lango, už kurio tiesiog tiksi paprastas gyvenimiškas laikas, paslaptį. Moteriškas smalsumas turėtų sakyti taip, taip, labai norėčiau, bet ne šį kartą. Šį kartą – lai tai ir lieka paslaptimi ir mano susikurtų vaizdinių labirintais. Nenoriu atimti iš savęs galimybės kiekvieną rytą, artėjant man prie dviaukščio pastato jausti virpuliuką ar išvysiu šviesą lange, o išvydus šviesą ir aplink šviestuvus apsiraizgiusius laidų rezginius paslaptingame lange,  susikurti mažą teoriją, nedidelę istoriją, leisti savo vaizduotei nuklysti į fantazijos lankas ir mintyse pasimėgauti susikurtais vaizdais ir į už šviesos slypintį gyvenimą… lai Paslaptingojo lango mistika išlieka, neišsklaido nepaprasto, svajingo ir mistiško rytinio jausmo…

E.A. 🙂

Nėra komentarų

Rašyti komentarą