Šeštasis pojūtis | Interviu
697
post-template-default,single,single-post,postid-697,single-format-standard,qode-quick-links-1.0,ajax_fade,page_not_loaded,,qode-title-hidden,qode_grid_1300,footer_responsive_adv,qode-theme-ver-11.2,qode-theme-bridge,wpb-js-composer js-comp-ver-5.2.1,vc_responsive

Interviu

– Ar parašysit apie mūsų pokalbį? – Paklausė jis, pasibaigus mūsų laikui.
– Žinoma, žinoma parašysiu… kai ateis laikas.
Laikas. Neturiu recepto, kaip parašyti tekstą, neturiu ir jokių ritualų, kurie padėtų sukurti kažką šiaip atsisėdus patogiai prie stalo. Pirmiausia viską turiu pajausti, sugauti akimirką, išgirsti mintyse frazę, pamatyti vaizdą ir tik tuomet ateis mintis, tik tuomet rašys ranka. Vienas žmogus, man yra pasakęs: „neskubėk, mokėk išlaukti“. Ir aš išlaukiu… taip atsitiko ir šį kartą. Viskas susidėliojo – vaizdą pamačiau savo mintyse, veide atsirado šypsena, o tada sėdėdama prie pečiaus pradedu rašyti… ir vėl tas malonus jausmas… jausmas kuomet matai, kaip baltas popieriaus lapas užsipildo mėlyno rašalo raidėmis…
Kai žmonės man sako, kad dirbu ne tą darbą, kurį turiu dirbti ar per mažai laiko praleidžiu rašydama tekstus – visuomet noriu atšauti, kad „ne ne, jūs neteisūs – man patinka, ką dirbu, man patinka, ką aš darau“, bet neverta veltis į diskusijas, dažnai jie nesupras, keletas mėginimų paaiškinti taip ir liko tik mėginimais ir akivaizdžiais pečių trūkčiojimais arba frazėmis „tau geriau žinoti“, „žiūrėk, kad nesigailėtum“ arba topine fraze – „dar nevėlu“, niekada nebūna per vėlu, iki akimirkos, kurią pavadinkim „kai jau nieko ir nereikia“. Kartais būna, kad pasikalbėjus valandžiukę, nuomonė apie tai, ką darau gyvenime ir ką dirbu – pasikeičia. Ir tada smagu stebėti, lyg musei nuskirsti, nutūpti ant sienos ir stebėti pokalbį iš šalies. Stebėti, kaip minutė po minutės pokalbis tampa našesnis ir įdomesnis, temų pokalbiams vis daugėja ir jos įvairėja, o pati pokalbio atmosfera laisvėja. O tuomet man – musei, pasidaro be galo gera, pajunti laisvę. Būna, kad po pokalbio žmogus pasako „pasijaučiau kaip pabuvęs paskaitoje“, „ačiū už įdomų pokalbį“ – va tuomet norisi ploti katutėmis kaip mažam vaikui. Tokiomis akimirkomis suprantu, kad aš tikrai myliu tai, ką darau, kad tikrai myliu popierių, ir jo kvapas ne veltui mane vilioja. Tokią meilę atsinešiau iš vaikystės – abi mano močiutės buvo mokytojos, dažnai būdavau tarp raidžių, sakinių, sąsiuvinių ir knygų. Ir visuomet stebėjau. Mėgavausi. Ir tas tęsiasi – su kiekviena diena aš tobulėju, mokausi, skaitau, rašau. Ir mėgaujuosi jausmu, kai padedu tašką pabaigdama paskutinį sakinį, užversdama savo užrašus, išjungdama kompiuterį ar telefoną, tada suprantu, kad diena, kad ir kokia ji buvo su savo nuotykiais, buvo mano.
Ta diena buvo diena – kai buvau ir klausytoja, ir pasakotoja. Kai susiliejo du pasauliai – vienas norėjo išgirsti – kitas norėjo pasakyti. O tarp jų stovėjo nebyli, bet viską fiksuojanti kamera.
Kai direktorius pasakė, kad mus filmuos – pirmas užliejęs jausmas – baimė. Niekada nesifilmavau ir tai baugino. Baugino nežinomybė – kaip sėdėti, kaip laikyti rankas, kaip išspausti žodį. Laukimas, kada turėjo įvykti filmavimas neprailgo – tai buvo penktadienis, paskutinė diena prieš atostogas, todėl norėjosi sudėti visus taškus, laikrodžio rodyklės artėjo link darbo pabaigos, galvoti apie laukiančią naują patirtį – nebuvo kada. Ir tuomet atsirado ji – nebyli, viską matanti, girdinti ir fiksuojanti akis. O jausmas – nepasidarė bloga, nesinorėjo bėgti, veido neišmušė raudonis, nedrebėjo nei balsas, nei širdis. Jaučiausi laisvai, dar ir todėl, kad priešais mane sėdintys vyrukai skleidė malonią šilumą ir paprastumą, o sklindantis kavos aromatas kabinete paskleidė kvapnią aurą. Pokalbis prasidėjo labai greitai. Nebuvo jokių specialių pasiruošimų ar galvojimų, kaip ant stalo laikyti rankas ar kuri veido pusė gražesnė, kad atsukti ją į kamerą. Viskas vyko natūraliai. Pokalbio laikas buvo smagus ir paprastas. Kalbėjomės apie viską ir apie nieką. Nuo pačių žmogiškiausių dalykų – vaikų, šeimos, augintinių, vis pereinant prie darbinių dalykų – direktoriaus, komandos, kolegų, pačio darbo ir jo specifikos, mano pareigų, akimirkai sustojant prie žurnalų „Psichologija tau“ ir darbo kodekso. Palietėm netgi tokias svarbias ir jautrias temas kaip emigracija, antstoliai ar dėl nepalankių oro sąlygų neatlikti darbai. Viskas buvo labai paprasta, žmogiška, gyvenimiška. Tokį jausmą vadinu ekologišku , nes tai yra natūralu, paprasta, lengva ir nekasdieniška. Ir tas skatino kalbėti, norėjosi, kuo daugiau pasidalinti tuo, kuo gyvenu ir ką dirbu, norėjosi, kaip įmanoma plačiau papasakoti apie savo darbą, gal net šiek tiek pakeisti nuomonę apie taip dažnai visų susiformavusį neigiamą statybininkų įvaizdį. Pokalbio pabaigoje, kuris baigėsi jau gerokai po to, kai pasibaigė filmavimo juostelė, norėjosi ploti katutėmis. Jaučiau, kad viskas pavyko, paėjau dar vieną žingsnį į priekį, buvau dėkinga už suteiktą šansą.
Grįžus vakare kalbėjausi su namiškiais, pasakojau savo įspūdžius ir jaučiau, kaip dega mano akys. Mano diena buvo nuostabi. Įgijau naujos patirties. Išmokau, kaip yra svarbu pajausti žmogų, kad pajaustum laisvę. Ir dabar, prieš padedama tašką, dar noriu parašyti posakį, kuris man labai patinka: „šunys loja, o karavanas eina toliau“, tai tinka man… aš einu tolyn, tvirtai ir užtikrintai, degančiom akim… tolyn…

Nėra komentarų

Rašyti komentarą