Šeštasis pojūtis | Tavo akys
695
post-template-default,single,single-post,postid-695,single-format-standard,qode-quick-links-1.0,ajax_fade,page_not_loaded,,qode-title-hidden,qode_grid_1300,footer_responsive_adv,qode-theme-ver-11.2,qode-theme-bridge,wpb-js-composer js-comp-ver-5.2.1,vc_responsive

Tavo akys

Žiūrėjau į Tavo akis ir jaučiau, kad pradedu skęsti… tą pačią pirmąją akimirką užplūdo jausmas, kad norėčiau tavo akis matyti tik atsikėlus, kiekvieną rytą, jos praskaidrintų mano dieną, ir tamsiausiam rytui suteiktų spalvų, priverstų nusišypsoti pačiai iš savęs, kad esu bejėgė ir leidžiu save siurbti. Negalėjau atitraukti žvilgsnio. Nuostabos, pasigėrėjimo, sumišimo, ir galiausiai susižavėjimo jausmai keitė vienas kitą. Tirpau, pradėjau kristi žemyn, o Tavo akių žydrynė traukė mane į save nenorėdama paleisti.
Norėjau surasti tavo akių žvilgsnio kraštą, pamatyti kas slepiasi už tos žydros bedugnės. Niekada nebuvau sutikusi žmogaus su tokiomis žydrai vaiskiomis akimis, su tokiu užburiančiu žvilgsniu, kuris šaukte šaukia – žiūrėk, aš traukiu tave ir nepaleidžiu, tu priklausai man…
Ir žiūrėjom… Žvelgėm vienas į kitą. Tu tyrinėdamas mane nuo galvos iki kojų pirštų galiukų, o aš spoksojau į tavo akis, mėgindama nudelbti žvilgsnį į šoną, kad neatrodyčiau kvailai… kiek truko toks pirmasis susipažinimo spoksojimas vienas į kitą, neprisimenu… prisiminimuose iškyla pamąstymas, kad mus suvedęs likimas, paneigė faktą, jog labiausia pasaulyje paplitusi akių spalva ruda, nes tą akimirką mano pasaulis buvo tavo šarmingai žydros akys…
Daug metų esam kartu, bet tavo akys mane vis dar traukia į save ir nepaleidžia, o aš dar ir šiandien pajaučiu kūnu nubėgančius virpuliukus nuo netikėtai pagauto tavo akių žvilgsnio.

Nėra komentarų

Rašyti komentarą