Šeštasis pojūtis | Ar mylim save?
341
post-template-default,single,single-post,postid-341,single-format-standard,qode-quick-links-1.0,ajax_fade,page_not_loaded,,qode-title-hidden,qode_grid_1300,footer_responsive_adv,qode-theme-ver-11.2,qode-theme-bridge,wpb-js-composer js-comp-ver-5.2.1,vc_responsive

Ar mylim save?

Ar mylim save tokį kokie esam? Dažniausias atsakymas – NE. Kyla klausimas – KODĖL? Kas mums yra, kad negalim pamilti to žmogaus, kurį matome žiūrėdami į veidrodį. Kodėl norim prisitaikyti, ir kaip bebūtų liūdna dažniausia pritaikom, sau  anekdoto „išmonę“ – veidrodėli veidrodėli pasakyk, kas pasaulyje gražiausias – pasitrauk-nematau…

Kodėl nemylim savęs ir norim būti panašūs į kažką kitą – gražesnį, lieknesnį, su trumpesne nosim ar ilgom kojom, o gal į tą, kuris įdomiau kalba ir naudoja vaizdingesnius žodžius, o gal tą, kuris visuomet šypsosi, ar tą, kurį rodo per televiziją? Taip, į kažką kitą, į kitokį Aš…Aš su kažkieno prieskoniu, aš – Frankenšteiną, sudarytą iš daugybės mažų kažkieno atvaizdų…

Analizuojam, ieškom, mintyse netgi matom- SAVE – SAVE KITO KAILYJE. Bet sėdim ir laukiam. Laukiam. Gyvenam laukdami, kad per naktį užaugs plaukai, tokie nuostabiai gražūs, kaip pas mylimiausią kino aktorę; o gal įvyks stebuklas ir paaugsim bent 10 cm., ir mes jau NBA žvaiždė. Deja, ryte tas pats stebuklingasis veidrodėlis liepia pasitraukti, nes vaizdas nepasikeitė ir nepasikeis nei šią, nei kitą, nei dar kitą naktį.

Susikurkim savo taisykles, susidraugaukim su savimi, suraskim savyje kažką tokio, kas priverstų šypsotis, kažką tokio dėl ko pasijustumėm tikruoju AŠ, ir žiūrėdami į veidrodį matytumėm tai ką ir norim matyti. Galų gale nebijokim – pamilkim ir mylėkim save, džiaukimės tuo kuo esame, o jeigu kažkas netenkina – taisykim, tobulėkim, eikim į priekį. Į priekį kartu su savuoju AŠ.

E.A.

1Comment
  • Monika
    Posted at 12:35h, 13 rugsėjo Atsakyti

    SUUPER

Post A Comment