Šeštasis pojūtis | Sniegas
424
post-template-default,single,single-post,postid-424,single-format-standard,qode-quick-links-1.0,ajax_fade,page_not_loaded,,qode-title-hidden,qode_grid_1300,footer_responsive_adv,qode-theme-ver-11.2,qode-theme-bridge,wpb-js-composer js-comp-ver-5.2.1,vc_responsive

Sniegas

TIESIOG GERA IR RAMU

„Ir vel tas pats rytinis šurmulys: vaikai bėgioja po kambarius, nerasdami savo daiktų, vyras įsijungia barzdaskutę, virtuvėje užverda virdulys, tyliu ir klausausi šitų taip dažnai girdimų ir labai pažįstamų garsų. Taip būna kiekvieną rytą… Šią naktį miegojau nekaip: mažoji visą naktį verkė, tikriausia skaudėjo pilvelį, bet aš nesurūgus, aš net nesu blogos nuotaikos, tik ne šį rytą, taip, šį rytą, man gera ir ramu… Guliu ir galvoju, kodėl, kodėl manęs neerzina tie įkyrūs garsai? Guliu, įsikniaubusi į pagalvę ir galvoju, galvoju ir jaučiu kažką gerą ir malonų. Atsikėliu ir prieinu prie lango – balta, iškrito pirmasis sniegas. Mano geros nuotaikos priežastis-sniegas, atrodo vaikiška, bet aš laiminga, jaučiu lengvumą, tyrumą, ir palaimos bei ramybės pilną jausmą. Mintimis nuklystu i vaikystę, kai iškritus pirmam sniegui bėgdavome į lauką, kada iškritęs pirmasis sniegas, nors ir byrėdamas per pirštus kaip cukrus, nors ir nelipdavo rankutėse, bet buvo labai laukiamas, buvo labai smagu. Kambaryje tylu, tik girdžiu lygų ir saldų savo mažosios dukrytės kvėpavimą. Girdžiu, kaip kitame kambaryje vyras tildo vaikus ir klausinėja, kur jų pirštinės ir kepurės. Savo mažąją mergytę mes vadinam sniegute, pagalvoju, kad šiandien jai šitas žodelis ypač tinka. Už lango balta, balta, žemė padengta cukraus pudros skraiste. Ir mūsų sniegute su broliu ir sesutėm greitai bėgios lauke ir jai rūpės pirmasis sniegas. Ir vėl širdyje gera ir ramu…

Paimu į rankas šlepetes ir ant pirštų galiukų tyliai sliūkinu iš kambario. Atsisuku į mažąją Sniegutę – lai ir mano kūdikis jaučiasi ramus ir laimingas, nors už lango šalta ir balta, bet mes esam kartu, mes esam šeima.

Tyliai uždarau kambario duris… Dar spėju sušukti vaikams, kaip juos myliu, pamatau, kaip jie pakelia rankas tartum man pritardami ir nubėga… Nueinu į virtuvę, vyras geria arbatą ir valgo pusryčius, šalia garuoja arbatos puodelis ir man… Nusišypsau… Ramu ir gera…“

BŪKIT LAIMINGI

E.A.

No Comments

Post A Comment