Šeštasis pojūtis | Surasti kibirkštį
616
post-template-default,single,single-post,postid-616,single-format-standard,qode-quick-links-1.0,ajax_fade,page_not_loaded,,qode-title-hidden,qode_grid_1300,footer_responsive_adv,qode-theme-ver-11.2,qode-theme-bridge,wpb-js-composer js-comp-ver-5.2.1,vc_responsive

Surasti kibirkštį

…suarti laukai, lietaus pritvinkusi žemė, dvelkiančios balos, medžiai numestais lapais ir atsiveriantys šiukšlių kalnai (trumpam šmėstelėjo mintis apie akciją DAROM – patys šiukšlinam ir patys renkam šiukšles – vis dėlto įdomūs sutvėrimai mes esam). Sutiktas, lyg iš niekur šalikelėje atsiradęs, pakeleivis. Vienas, šį apsiniaukusį, lietingai, rudenišką sekmadienio vakarą. Tuščias kelias vedė namo. Temsta, artėjantis vakaras, vaizdai pro langą, niūrus ruduo, bespalvis ir niūrus ruduo. Nuo vaikystės nemėgstu sekmadienio vakaro. Sekmadienio vakaras – tai pabaiga mažytės dviejų dienų šventės. Automobilyje buvo tylu. Vyras vairavo susimąstęs, negrojo muzika. Tik automobilio valytuvų sukeltas garsas lydėjo visą kelią. Liūdna ir dar lyja. Nuotaika bjuro. Noriu namo.

Užkilus ant kalno, atsivėrusioje laukymėje, prie pat miško skliauto, pamačiau dvi stirnas. Antrą kartą, toje pačioje vietoje, pamačiau sau ramiai stovinčias ir kramsnojančias pageltusią žolę stirnas. Per gyvenimą dviese – atėjo į galvą mintis. Tolėliau kelio ženklas – Lašinių piliakalnis, gyvenvietė ir iš kaminų rūkstantys dūmai, dvelkiantys namų šiluma. Pajutau, kad šypsausi. Pakreipiau galvą į šoną, šalia automobilio kėdutėje snūduriuoja mažoji meilė, pagalvojau apie namuose laukiančius vaikus, pažvelgiau į veidrodėlį – į mane žiūrėjo vyras, mirktelėjo akį… ir vėl gera. O ruduo? Ruduo turi ir tokią, niūrią spalvą, bet ją visuomet galima pakeisti, tereikia minties, akimirkos, žvilgsnio, šypsenos, kibirkšties. Kibirkšties, kad pamatytum spalvas…

E.A. 🙂

No Comments

Post A Comment