Šeštasis pojūtis | Trumpa kelionė
620
post-template-default,single,single-post,postid-620,single-format-standard,qode-quick-links-1.0,ajax_fade,page_not_loaded,,qode-title-hidden,qode_grid_1300,footer_responsive_adv,qode-theme-ver-11.2,qode-theme-bridge,wpb-js-composer js-comp-ver-5.2.1,vc_responsive

Trumpa kelionė

 …tik įlipus į troleibusą pagalvojau – kaip senai taip važiavau…

 …pokalbių nuotrupos girdėjosi apie lietų ir kaip nebus galima džiauti lauke skalbinių. Kažkas kalbėjo apie Budapeštą, kažkas nusičiaudėjo, priversdamas keleivius susižvalgyti, bet visumoje buvo tylu ir tik kartkartėmis prabylantis įrašytas moters balsas pranešdavo sekančios stotelės pavadinimą. Retkarčiais troleibuso įsibėgėjimo ar stabdymo garsas sudrumsdavo tylą, o galbūt tik tuomet priversdavo mane sugrįžti į realybę. Trumpam patekau į margą įvairių žmonių gyvenimą. Trumpam atsidurti ir pamatyti šiek tiek miesto spalvų, prisiminti studijų laikus, pažiūrėti į žmones, pamėginti pajausti jų gyvenimą, nuklysti į svajas ir pabūti tik su savimi,  pojūtis lyg tikrai tapau margo miesto dalele.

Žvelgiau į keleivius – moteris, sėdinti netoli manęs, šypsojosi – jos mintys buvo šviesios; senyvo amžiaus vyriškis ypatingai traukė akį – kostiumas, skrybėlė ir lazdelė, nukėlė į džentelmenų laikus; tolėliau sėdėjusi mergina skaitė užrašus. Išsiskyrė ryškiaspalve suknele apsirengusi moteris. Dar buvo keletas keleivių, tiesiog keleivių. Sėdėjome susimąstę ir tylūs. Šį laiką visi mes buvome keleiviai, kiekvienas atskirai savo pasaulėliuose, kiekvienas su savimi, turėdami laiko sau, savo apmąstymams, bet tuo pačiu mes visi buvome kartu, nepažystami, laikini bendrakeleiviai, šioje  nedidelėje troleibuso erdvėje. Įdomu. Viduje jutau gerą jausmą. Pro langą ant pastato pamačiau užrašą – Pasidžiaukim. Nusišypsojau. Kiek nedaug reikia, kad pradėtum šypsotis.

Pradėjo lyti. Lietus įsismarkavo. Stambūs lašai barbeno į troleibuso langą. Akimirką pagalvojau, kad nenoriu baigti šios kelionės ir išeiti į lietų. Moters balsas pranešė apie mano stotelę.

Mintys…išlipus iš troleibuso, išsiskleisiu skėtį ir prasidės dar vienas ir vėl kitoks, naujas, margas gyvenimas, pateksiu į spalvų, kvapų, garsų, minčių, pojūčių, naujų bendrakeleivių sūkurį  ir tapsiu maža didelio pasaulio dalele…Šviesu ir gera…gyventi…

 

E.A. 🙂

No Comments

Post A Comment